ATEINAM ČIA, Į ŽEMĘ – IŠMOKTI MYLĖTI

Ateinam Čia, į Žemę – išmokti mylėti!

Mylėti Tikrai, Atvirai!

Šį jausmą Visa Esatim pajausti!

Sparnus užsiauginti ir pakilt!

Pakilt virš kasdienybės ir laukų gėlėtų!

Pakilt virš skausmo ir kančios!

Juk lengva „grožį“ tiesiog mylėti...

Bet ar pamilti skausmą aš galiu?

Jaučiuos, kaip dinozauras aš išnykęs...

Palikęs pėdsaką tiktais sniege...

Tik pėdsakas šis – dar neištirpęs –

Vis primena kasdien apie save...

Vis primena, kad reik mylėti žmones –

Pirmiausiai piktus, nedorus...

Juk lengva mylėti „nušvitusius“

O kas mylės „apanglėjusius“?

Daug sielų – apanglėję briliantai...

Ar tu jų spindesį matai?

Ar matai užslėptą potencialą?

Ir meilę užrakintą ar matai?

Mylėdamas save – Myli kas gyva ir negyva...

Matai užslėptas kančias ir skausmus...

Pamildamas tu žmogų piktą –

Suteiksi jam vilties, o gal užauginsi sparnus?!

Mes linkę smerkti ir pamokyt...

Kam to reik?

O reikia žmogų tik priimti!

Turėt kantrybės – išklausyt!

Tik pripažinus savo prigimtį juodžiausią,

Išliejus širdį ir skausmus...

Atras Savo Šviesą, Meilę begalinę –

Kiekvienas „pasmerktas“ žmogus!

Ir aš galiu padėt! Su meile, kantriai išklausyti...

Nereikia man KAŽKO pakeist...

KIEKVIENAS turi prisiimti atsakomybę –

Savo brangakmenį – Sielą – PATS nušveist!

Aš galiu pabūt tik angelu,tik įkvėpėju,

Nutūpusiu ant kairiojo peties...

Tik palaikyti momentu sunkiausiu,

Suteikt vilties ir patikėt, į ausį eilėm pašnibždėt...

Ir tu! Ir tu pabūti angelu gali kas dieną!

Savo vaikui, artimui, kolegai!

Palaikančiu žvilgsniu ar padėka širdinga,

Susižavėjimo šūksniu, o gal tik tyliu PRIĖMIMU!

2017-02-05