BAIMĖ NERIMAS KALTĖ

Baimė, nerimas, kaltė...

Žinojimas ir priėmimas...

Jausmų susisukusi gūžė

Atsisuka prieš mane pačią...

Ir skainioju gūžės lapus,

Draskau juos po du ir po vieną

Vis ieškau gyvenimo prasmės...

Ir taip sudainuoju dainą ne vieną...

Dainą kupiną kančios,

Dainą – kupiną skausmo...

Giesmę sielos raudos

Iš širdies gilumos...

Taip vyniojant lapus,

Gūžė virsta svogūnu

Ir jo kvapas gaižus

Traukia ašarą sūrią...

Kaip gerai, kad yra

Šis sveikatos šaltinis

Kuris trykšta savyje

Ir nuplauna giltines!

Susikaupę jausmai?

Blogos mintys kamuoja?

Eik į mišką nūnai –

Te širdis uždainuoja!

Išliek širdį sesei eglužei,

Brolį beržą pamylėk,

Miškui raudą atiduoki

Ir namo – švarus pareik!

Nešvarus jausmų bagažas

Slegia sąnarius senus,

Drasko širdį, skelia galvą...

Kam to reikia? Nieks neatsakys...

Kam nešiotis naštą šią,

Jei yra – stebuklinga gamta

Kuri priima mus kaip vaikus

Laimina dieną, o pati – sugeria mūsų skausmus...

Miškas ūžia, vaitoja nakčia

Vėjas drasko aukščiausias lajas...

Taip ir sukasi viskas ratu...

Šimtas metų... o gal tūkstančiai du...

2017-01-19 (14)