Tyloje gimsta savastis...
Tyloje aš širdį atrandu...
Tyloje kūrybinius centrus sužadinu...
Tyla… Ji stoja nejauki ir nejučia…
Tyla… Blogai galvojau iki šiol apie tave…
Tad mokausi daugiau aš patylėt...
Visai nebūtina per daug plepėt...
Tyloje ateina jausmas pamažu
Ir suprantu ką man sakai, mažut...
Kaip gera būti Čia, tiesiog Dabar!
Kaip gera man, jauku suprast tave!
Per tylą aš pažįstu priėmimą...
Per tylą gimsta jausmas nuostabus!
Tyloj – net mintys nesuskyla...
Tylos malda aplanko mus...
Tyloj girdžiu savos širdies plakimą...
Tyloj skaitau mintis tavas...
Tyloj... net laikrodis sustoja...
Tyloj nudirbu
darbus apleistus...
Tyla... Atleisk man, kad buvau tave užmiršus...
Kad nuolat triukšme gyvenau...
Bijojau tavęs kaip tuštumo...
Bijojau tavęs kaip mirties...
Tyla... Tylos diena įeina į gyvenimą
Kiekvieną vakarą, kasnakt...
Bet noriu Tyla, priimt tave į savo gyvenimą
Kiekvieną dieną ir kasryt tave patirt!
Tai nuostabu! Nuostabiau net ir nebūna!
Tyloj mokėti mintį sustabdyt...
Tyloj patirti meilę begalinę!
Ir artimą – tik tyloje išklausyt...
2017-02-11
Kristina Leitonaitė-Naruševičienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.