LAUKINĖ MOTERIS

Peilio dūris smigęs man į kaulus

įsirėžė gyliai gyliai...

Tai buvo skausmas... nerimas... apgaulės...

tačiau tikri gyvenimo pamatai...

Sugriovė meilę, džiaugsmą, atleidimą...

Statyt iš naujo reik nuo pamatų.

Laukinis šauksmas liko tik,

bet jo užtenka, kad moterį surinkt iš pagrindų!

Ir sielos badas vis kankina,

troškina širdį, įsčias ir krūtis...

Laukinė moteris įlėks kaip vėjas

ir sudraskys visas mirtis!

Ir aš laukinė savo prigimtim!

Išsilgusi žiemos

ir balto sniego,

ir lapų šlamesio medžiuos...

Išsilgus vasaros, pavasario,

gėlių žydėjimo ir pumpurų...

Pašaukus savo prigimtį laukinę –

pati tampu kvapniausiu gėliuku!

2017-01-04 (4)