Man tokie svarbūs jausmai!
Be jų gyventi negaliu…
Traukia mane jų erdvės
Ir neatrasti jų tamsūs užkaboriai…
Be kančios - nepažinsi džiaugsmo!
Be skausmo - nepatirsi sveikatos!
Be kaltės - nepažinsi sveiko sąžinės balso!
Be meilės - neišsivaduosi iš kančios…
Kiekvienas bijom savo nerimo,
Atstumiam piktas pagiežingas mintis…
Vis kratomės, slepiam, dangstomės
Nuo savo juodos prigimties…
Tėvai - slopina vaikus…
Patys slepiam savo jausmus…
Vieni kitų dorai nepažįstam…
Ką bekalbėt apie save…
Ir stebimės! Kyla karas -
Tai mūsų proto atspindys!
Ir proto mūšis iš galvos
Kaip piktas kirminas išlįs…
Sunkiausia suvaldyt save…
Suvokti savo jausmų šaknis…
Ravėti piktžoles piktas,
Išrauti reikia jas ne tik darže!
Rovimas - keistas šis -
Vadinasi savęs priėmimu!
Pamilt savas juodas mintis
Ir transformuoti jas sykiu!
Tiktais pažinus prigimtį minčių,
Kol jos dar sėklų piktžoliškų nesusėjo
Gali užsėti derlių - vaisingų obelų
Ir mėgautis gyvenimu saldžiu!
2017-01-19
Kristina Leitonaitė Naruševičienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.