PROZA

EILĖS

TAPYBA

NUOTRAUKOS

KUR SUSILIEJA ŽEMĖ IR DANGUS

 

Kur susilieja Žemė ir Dangus

Kur Saulė nušviečia pamatus

Kur Žemės gelmių turinys

Auksu pavirsta akimirką


Kur stoja palaiminga tyla

Kur garbinama dieviška šviesa

Kur paukščiai nustoja čiulbėję

Ir Žemėje stoja taika


Palaiminta kiekviena diena

Nuo galvos iki kojų užlieja energija

Kasdieniams darbams ir poilsiui

Senam, jaunam, moteriai ir vyrui


Kaip gera nubusti iš miego

Daug metų kamavusios nemigos

Kaip gera pajausti palaimą

Nes gimėm gyventi klestėjime


Kaip gera pajusti Dangų

Kuris vis artėja prie Žemės

Ir aiškiai pajusti pragarą

Kuris atsivėrė per patirtį


O palaiminga naktie

Pilna vaivorykštės spalvų

O palaiminga tamsa

Kuri iš visų spalvų


Dangus neateina be pragaro

Diena nestoja be tamsos

Koks įdomus gyvenimas

Kuris nestokoja Dievo paramos


Tereik pajusti alsavimą

Tos visžalės mus supančios gamtos

Suprast save, kaip amžiną gyvenimą

Ir nestokot gyvenime drąsos


Kaip noriu pajusti gyvenimą

Kur susilieja Žemė ir Dangus

Kaip noriu nutverti laimės plunksną

Ir laimint artimą, gyvenimą


Kasdien, kasdien maži stebuklai vyksta. Ar matai?

Išdrįsk pakelti galvą, pamąstyti

Pasaulis nuostabus! Čia viskas žydi, švyti

Ir aš esu - visa to dalis


Tobula gyventi panorėjus

Rojuj, kuris toks artimas…

Tereik ištiesti ranką, atverti širdį artimui

Priimti svetimo - kaip savo dalį


Nuolankiai priimant gyvenimą

Jis ves keliu tik tau pramintu

Ir visos patirtys, sykiu

Taps pamoka, šuoliu į ateitį, dejavu…


2017-01-08

Kristina Leitonaitė Naruševičienė




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.